Vieną šaltą, bet nuostabiai gražią žiemos popietę praleidau  pas 12 klasės mokinę Gintarę, kuri jau nuo ryto sukosi virtuvėje, kepdama, puošdama keksiukus. Šį kartą ji ruošėsi savo sesės vestuvėms. Gintarė turi Dievo dovaną kurti, kepti, dekoruoti kepinius ir ne tik. Ji spėja visur: puikiai mokosi, daug skaito ir… karts nuo karto dirba kepdama be galo gardžius ir nuostabaus grožio keksiukus. Kaip jai gimė tokia idėja? Kaip jos mamytė sakė,  Gintarė kepti mėgo jau seniai, gal nuo 12 -os metų. Mėgdavo skaityti, ieškoti visokių receptų ir juos išbandyti. Šiuo metu keksiukus Gintarė kepa jau pagal užsakymą. Žinoma, užsakymai atliekami draugams, draugų draugams, ,,dar niekur nesireklamuoju“, – šypsosi Gintarė. Sukasi ji virtuvėje, kalba su manimi, nieko nepamiršta.

-Kas motyvavo tave tęsti mokslus 11-12 klasėje, juk jau gali dirbti, užsidirbti, turi idėją savo verslui?

– Nesu užtikrinta dėl savo ateities. Patinka kepti, dekoruoti, bet ar tai norėčiau daryti visą gyvenimą, nežinau. Kepimas labai gerai, bet verslas- visai kas kita, – sako Gintarė.

-O kaip pasirenki kokį receptą naudoti?

-Turiu savo pamėgtus ir jau neeksperimentuoju. Tačiau dekoruoju juos pagal poreikius, šventę.

Ir tikrai, žiūrėjau ir negalėjau atsistebėti, koks kruopštus darbas papuošti keksiukus. Taškeliai, raidelės, kaspinėliai, roželės – viskas daroma su meile. Be abejo, gavau ir paragauti. Skonis – tirpsta burnoje…Norėjau dar:)

Ačiū už pokalbį, už atvirumą, šiltus, jaukius namus. Linkime tau, Gintare, didelės sėkmės.