Kiekvienai patirčiai pažinti reikia laiko atotrūkio, todėl ir vaikai bei mokytojai, girdėję pristatymą, po kurio laiko apmąstė tai, ką gavo. Interpretacijos visuomet yra asmeninis dalykas, tačiau pasidalinimas – gilesnis įsisąmoninimas ir bendrystės bei tarpusavio supratimo ugdymas.
Pradėdami savo refleksiją atsigręžėme į vieną V. Landsbergio eilėraštį „Mintys dienoraštyje“:
Kai priartėsiu prie smėlio
dėžės
nebeturėsiu kitos išeities:
tik prisiminti
visa kas
miela pamiršti
kas knisa.
Ar dėsime kablelį po „miela“? O gal paliksime taip, kaip yra? Ar užsimerksime prieš skaudžią istorijos patirtį, ar prisilietę prie jos, išjautę, priartėsime ir sugebėsime įžvelgti pamokymus, pritaikysime sau gautą bagažą? Ar tokios iniciatyvos kaip „Misija-Sibiras‘14“ tėra kažkieno, kažkam ir apie kažką, o gal tai įgyvendinimas to, kas sieja mane asmeniškai su prieš mane buvusiais ir po manęs ateisiančiais?
Iniciatyva „Misija-Sibiras‘14“ jungia žmones, norinčius prisiliesti prie istorinės patirties. Šių metų projektą Vilniaus krikščionių mokykloje pristatė žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė Guoda Pečiulytė.
„Ji mums išdėstė apie šią misiją ir jos pačios asmeninę patirtį. Misija-Sibiras – tai misija, vykdoma lietuvių, kai savanoriai keliauja į Sibirą. Ten jie aplanko buvusius tremtinius, jų kapus ir juos sutvarko.
Guoda buvo viena iš 15 dalyvių. Ji mums rodė fotografijas iš Sibiro bei pasakojo savo šeimos istoriją, nes jos giminaičiai buvo ištremti per okupaciją. Buvo tremiami ne tik nusikaltėliai, tačiau ir Lietuvos patriotai, inteligentai.
Šie Misija-Sibiras dalyviai yra labai pilietiški, jie aukoja savo laiką ir pastangas tam, jog pagerbtų ištremtų lietuvių ir ten mirusių kitų tremtinių atminimą.
Jų savanoriškumas įkvepia ir kitus žmones – Lietuvos piliečius – aukotis dėl savo tėvynės ir nepamiršti jos praeities.“ (Mykolas, 9 kl.)
Susitikimas su Guoda truko beveik tris valandas. Paskutinę jų išskirtinio dėmesio sulaukė mokiniai, besimokantys pilietinio ugdymo pagrindų. Prie arbatos puodelio, dalinantis 8-10 klasių mokinių gamintais gardumynais, buvo suteikta galimybė klausti klausimų mažesnėje, jaukesnėje aplinkoje. Kai kurie atsakymai į juos išliko mokinių atmintyje ilgam. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti šis: tose tolybėse, Sibire, kur keliavo misijos dalyviai, kai kuriose parduotuvėse visų prekių yra po vieną vienetą, o naujas atveža tik kartą per savaitę. Dėl to Guodai sugalvojus, jog nori šokoladuko, juo teko dalintis su bendrakeliaiviais, nes parduotuvėje tebuvo jis vienas, o po savaitės misijos dalyvių toje vietoje jau nebebuvo, kai buvo atvežtas dar vienas šokoladas.
Aptartus prisiminimus mokiniai bandė sieti su savo gyva patirtimi, pavyzdžiui, kai tvarkė Varnės kapinaites bei apleistus kapus jose.
„Kai tvarkėme kapines kilo įvairių minčių, pavyzdžiui, kodėl jos apleistos? Kas čia tokie palaidoti? Vyras ir žmona? Tėvai ir vaikai? Vaikas? Kodėl taip anksti? Prigalvoji visokių teorijų… Man asmeniškai įdomu, o ką žinai, gal viena iš tų teorijų yra teisinga? Tokiu būdu ir parodoma pagarba mirusiems, parodoma, kad jie nėra visiškai pamiršti. Gal betvarkant kapines sutiksi taip pat apleistą kapą betvarkantį žmogų ir sužinosi, kodėl jis tai daro, gal įkvėps tave neapleisti šio darbo, sužinosi naujų istorijų, susijusių su tais mirusiaisiais. O „Misija-Sibiras“ tvarko kapines su nepažįstamais žmonėm ir sužinai jų įkvėpimo šaltinį, gal jie tvarko protėvių kapus, kurių istorijos įspūdingos?..“ (Morta, 10 kl.)
„Misijos-Sibiras‘14“ dalyviai yra įkvėpimas visiems, kurie klausė pristatymo. Sakėm „AČIŪ!“ už galimybę prisiliesti per jų patirtį prie istorijos ir įkvėpimą tęsti savo pradėtus darbus bei prisiimti daugiau atsakomybės už savo bei greta esančių veiksmus.