Mintys apsilankius „Atgajos“ specialiojoje mokykloje
Turbūt esate skaitę ar girdėję istoriją apie žmogų, liūdėjusį, kad neturi batų, tačiau jo liūdesys virto džiaugsmu ir dėkingumu Dievui, kai sutiko žmogų, neturintį kojų.
Prieš vykstant į „Atgajos“ specialiąją mokyklą su viena mokine kalbėjome apie kartais įsiskverbiantį menkavertiškumą, atsidūrus tarp gabesnių, talentingesnių, išmintingesnių. Tuomet aplanko bjaurus jausmas, kad esi nevykėlis, niekam tikęs…
Tačiau apsilankęs „Atgajos“ specialiojoje mokykloje, pasijunti kaip tas žmogus, supratęs, kad turėti kojas yra svarbiau negu batus, o ir menkavertiškumo jausmų bangos kaipmat nurimsta.
Žiūrėjau į jau pažįstamus šios mokyklos moksleivius, paženklintus įvairia negalia, ir vėl sunkiai tramdžiau ašaras, prisiversdama šypsotis ir neišsiduoti, kad man jų labai gaila. O jie, mano nuostabai, taip nuoširdžiai džiaugėsi kiekviena bendravimo su mūsų dešimtokais akimirka, jog nejučiom pagalvojau, kad gal išties Dievo malonės pakanka kiekvienam Jo kūriniui…
10 kl. auklėtoja Rita Ankštutienė