Visai neseniai Vilniaus krikščionių mokykloje siautė Šimtadienis.
Tiesa – pirmasis! Pasiruošimo darbeliai virė ilgą laiką, o ketvirtadienį, prieš pat didžiąją dieną, virto tikrais didžiulio fabriko darbais, kur kiekvienas atsakingai vykdė savo užduotis. Su nekantrumu laukėme rezultato.
Kad mokytojams įžengus į mokyklą akys iššoko ant kaktos – nieko nuostabaus, bet kaip džiugu, kad labiausiai nustebinti liko dienos kaltininkai – dvyliktokai. Nuostabą kėlė ir gausiai bei įspūdingai papuošta mokykla, ir vykusios pamokos, kurias vedė patys mokiniai, ir žvaigždžių pusryčiai, ir fotosesija, ir oficialioji – oskarų dalijimo – dalis, ir karališki pietūs, ir karaokė, ir paveikslo mokyklai piešimas, ir ir ir…
Visą dieną mokykloje tvyrojo džiugi nuotaika, ir smagiausia, kad šventė buvo skirta ne tik mažai dalelei, bet visai mokyklai – nuo mažiausio iki didžiausio. Juk visi prieš šios šventės įgyvendinimo bent mažu darbeliu tikrai prisidėjo. Ir visa tai dėl to, kad norėjosi parodyti, kokie svarbūs vieni kitiems esame.
[nggallery id=48]