Dvyliktokų valanda su senoliu
Vieną šaltą rudenio dieną mūsų, dvyliktokų, klasė vyko į Fabijoniškių socialinių paslaugų namus. Mūsų tikslas buvo praleisti valandą su ten gyvenančiais seneliais, praskaidrinti jiems dieną, pažaisti su jais, paįvairinti jų bendravimą ir leisti jiems susipažinti su mumis, naujais žmonėmis, kurių jie kasdien nemato.
Mums įėjus į kambarį, kuriame sėdėjo nuostabūs pagyvenę žmonės, išvydome besišypsančius veidus. Tai buvo toks šiltas ir malonus sutikimas, atrodo, nereikėjo jokių žodžių. Senelių šypsenos tikrai parodė ir leido suprasti, jog jie buvo patenkinti mūsų apsilankymu. Tą vieną valandą, kurią praleidome socialinių paslaugų namuose, žaidėme įvairius žaidimus. Mums tai buvo patys paprasčiausi žaidimai, tačiau seneliams reikėdavo pagalvoti. Kartais jie labai nusimindavo ar susigėsdavo, kai suklysdavo ar nežinodavo, ką daryti. Tačiau kaip jie džiaugdavosi ir šypsodavosi, kai jie užduotį atlikdavo teisingai ar net laimėdavo. Buvo gera girdėti jų juoką, matyti besišypsančias akis, matyti kaip dvi senelės, matyt, geros draugės, apsikabina ar susikimba už rankų. Buvo ir senelių, kurie kartais sėdėdami porai minučių užsnūsdavo, bet pabudę toliau sėkmingai prisijungdavo prie žaidimo, imdavo kalbėti ar tiesiog tyliai sėdėdavo ir klausydavo. Buvo gera būti dalimi to, kas šiems nuostabiems žmonės suteikė džiaugsmo ir leido nusijuokti.
Taigi ta viena valanda, kupina senelių džiaugsmo, šypsenų ir kalbų,paliko labai didelį įspūdį širdyje. Ta valanda leido suvokti, kad džiaugtis ne tik galima, bet ir reikia. Taip pat ji priminė, kad gyvas bendravimas yra labai svarbus ir nuostabus dalykas, kuris kai kuriems atneša daug džiaugsmo ir juoko.
Parengė 12 klasės mokinė Kamilė Ilgūnaitė
[nggallery id=47]